Real Consequences ofSept. 11 Still Unclear

<--

Praėjo dešimt metų po teroristinių išpuolių Jungtinėse Valstijose. Tuoj pat po teroro aktų buvo pareikšta, jog pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Tačiau ar pokyčiai tokie, kaip buvo manoma, ir ar kas pasikeitė iš esmės?

Iš pirmo žvilgsnio JAV ir Vakarai laimi. Jokio rimtesnio teroro akto JAV per dešimt metų neįvyko, jokie cheminiai ar branduoliniai ginklai į teroristų rankas nepateko (bent jau kiek yra žinoma). Amerika ir Europa pasirodė esančios mažiau pažeidžiamos, nei buvo manoma. Nors teroristiniai išpuoliai Madride ir Londone parodė, jog niekas nėra saugus. Tačiau jokiais laikais niekas nebuvo absoliučiai saugus. Negalima nepaminėti ir dar vienos pergalės – dauguma prieš dešimt metų aktyviai veikusių teroristų, visų pirma Osama bin Ladenas, sunaikinti. Atrodo Vakarai stipresni, nei galėjo atrodyti išsyk po teroro aktų.

Vis dėlto pasaulis pasikeitė ir ne į gerąją pusę. Tuometinis JAV prezidentas George‘as W.Bushas po teroro aktų Niujorke ir Vašingtone paskelbė „karą prieš terorizmą“. Iš pradžių tai reiškė karą Afganistane, o neilgai trukus – ir invaziją į Iraką, su visomis Abu Graibo istorijomis bei kitais nešvariais dalykais.

Karas Irake, atrodo, artėja į pabaigą, nors lieka labai daug problemų, galinčių iš naujo įžiebti ugnį. Tai – ir Kurdistano klausimas, ir Irano įtakos regione padidėjimas. Juk demokratija natūraliai į valdžią atvedė Irako šiitus. Tai pirma rimta arabų valstybė, kurioje valdžia – šiitų. Primename, jog didžiausia šiitų valstybė yra Iranas, nesutaikomas ne tik JAV, bet ir Vakarų bendras priešas, siekiantis tapti branduoline valstybe. Amerikos invazija iš esmės pakeitė geopolitinę pusiausvyrą regione, o ką tai reikš realiai, parodys tik ateitis.

Karas Afganistane vyksta nelabai palankiai Vakarams. Korumpuota Hamido Karzajai vyriausybė padėties šalyje faktiškai nekontroliuoja ir Talibanas pajėgus net Kabule vykdyti rimtus teroristinius išpuolius. Šis karas sukomplikavo JAV santykius su Pakistanu, kuris kuo toliau, tuo labiau tampa nestabilus bei antivakarietiškas. Tačiau atrodo, jog dabartinė JAV administracija siekia kiek galima paskelbti pergalę ir išeiti iš šalies. Kas laukia Afganistano, kai pasitrauks užsienio kariai, sunku pasakyti, bet Karzai tikrai turėtų susirūpinti dėl savo valdžios likimo ar net asmeniniu saugumo.

„Karas su terorizmu“ visame pasaulyje pablogino santykius tarp religijų, ypač tarp krikščionybės ir islamo. Tai labai jaučiasi Europoje, kur radikalūs islamo skelbėjai susiduria su ne mažiau radikaliais krikščioniškų vertybių gynėjais. Stiprėja kraštutinės dešiniosios politinės partijos. Apie musulmonų integraciją Europoje vis sunkiau kalbėti. Vis mažiau tikėtina, jog kada nors musulmoniška Turkija taps Europos Sąjungos nare.

Tačiau po Rugsėjo 11-osios, turbūt didžiausią smūgį patyrė pasaulio ir visų pirma JAV ūkis. JAV ūkinių problemų buvo ir prieš tai, bet jos tikrai nebūtų išvirtę į pasaulinę krizę, jei ne Rugsėjo 11-oji. Busho administracija, kariaudama du karus, labai didino karines išlaidas. Tai suprantama, bet sunkiau paaiškinti, kodėl Bushas, žinodamas, jog išlaidos didėja, radikaliai mažino mokesčius. Tai viena iš priežasčių, kodėl Amerikai reikėjo skolintis ir kodėl dabar JAV politikai neranda išeities, kaip subalansuoti biudžetą.

Jeigu Bin Ladenas būtų gyvas, jis su malonumu būtų stebėjęs rugpjūčio mėnesį vykusius debatus Amerikos Kongrese bei plojęs rankomis dėl to, kad „Standard & Poor’s“ sumažino JAV reitingą. Ir tai ne pabaiga: prezidento Baracko Obamos bei demokratų laukia dar didesnį išbandymai Kongrese svarstant biudžeto karpymo klausimus, net pačius nereikšmingiausius. Arbatėlės judėjimas, atrodo, pasiryžęs kirsti visas išlaidas, neatsižvelgdamas į šalies nacionalinius interesus.

Yra dar vienas labai svarbus Rugsėjo 11-osios išpuolių rezultatas. Vakarai kasdieniame gyvenime tapo mažiau demokratiški. Vis labiau valdžia lenda į žmonių gyvenimą. Labiau stebimas internetas, gatvėse padaugėjo stebėjimo kamerų. Tai, be abejonės, padėjo sustabdyti ne vieną teroro aktą, tačiau iš dalies priartino visuomenę prie orveliško gyvenimo, kai nebežinai, kurią asmeninio gyvenimo sritį ir kada specialios tarnybos seka, kada jos tam turi pagrindo, o kada tai – tik prevencinės priemonės. Būtų gerai, jei šis stebėjimas ir sekimas baigtųsi kartu islamišku terorizmu. Bet nieko amžinesnio už laikinumą. Tai būtų dar viena radikalizmo pergalė; šį kartą jau pergalė prieš vakarietiškas laisves ir teises, t.y., prieš pačią Vakarų esmę.

Būtent dėl šių, priežasčių – politinių, ekonominių, žmogaus teisių ir laisvių problemų – sunku tvirtinti, jog po dešimties metų visos Rugsėjo 11-osios pasekmės jau yra aiškios ir atėjo terorizmu nuspalvinto laikotarpio pabaiga.