The United States and China: Forced into Friendship

Published in Geopolitika
(Lithuania) on 30 September 2011
by Stanislovas Stasiulis (link to originallink to original)
Translated from by Justina Poskeviciute. Edited by Gillian Palmer .
The United States and China, two global hegemons, seem to be on different tracks. While the former is trying to tackle problems caused by the financial crisis and to preserve its political dominance, the latter is continuing its economic expansion and increasing its military power. Essentially, this is the image one could have gotten after having observed recent debates in the U.S. Congress between the Democrats and the Republicans regarding the budget deficit problem. Despite the fact that Washington managed to escape “economic Armageddon” and raise the country’s debt ceiling from $14.3 trillion to $16.7 trillion, it has produced unexpected outcomes. Rating agency Standard and Poor’s has for the first time downgraded the U.S.’s credit rating from AAA to AA+. It has also resulted in immense criticism by other major world powers toward the economic policy that the White House has been pursuing.

China, America’s major creditor, has criticized Washington for its political shortsightedness. In the commentary published by the Xinhua news agency, this criticism appears even harsher: “The days when Uncle Sam is able to waste money are cnumbered. The decision of Standard and Poor’s has revealed the ugly truth to the global investors.” At the same time, Beijing has been both actively proposing a change in reserve currency as well as emphasizing the necessity to come up with an international solution mechanism for the problem that the U.S. dollar is facing. Ardent discussions in Washington were accompanied not only by criticism from Beijing but also by its military advances, that is, the first aircraft carrier testing which will allow China to further develop its aircraft carriers program. China has not begun producing these carriers itself; the testing of Aug. 10 was conducted using Variag, a Russian carrier which was bought from Ukraine in 1998, had no military armament or even a navigation system and was used as a floating casino. However, China is presently engaged in developing a J-15 jet fighter which is an upgraded version of the Russian Su-33.

Such actions by Beijing were far from being welcomed by Washington. The U.S. has called for China’s greater openness and transparency in its military cooperation. One should remember the not-so-transparent incident that happened at the beginning of this year, when a new radar-resistant J-20 jet fighter was tested for the first time during the visit of U.S Secretary of Defense Robert Gates. In spite of the claims by the Ministry of National Defense that Beijing is not aiming for military dominance and that the aircraft carriers development program is a part of its defense system, the country’s military spending has been growing for the past years and reached $91.5 billion in 2010. According to the U.S. Defense Department, China is able to achieve its goal of building a modern military by 2020, which would be oriented toward potential military actions in East Asia. What is also worrying in this case is that expanding Beijing’s military power might raise tensions between China and other countries in the region, especially Taiwan, which Beijing still considers a part of its territory. The recent years have already shown deteriorating relations between China and Japan, the Philippines, Vietnam and South Korea.

All of this raises a question: Has the era of China’s domination already started? According to Arvind Subramanian, one of the experts of Peterson Institute for International Economics, the country’s economic growth rate will slow down a little bit during two upcoming decades, whilst average income will grow by approximately 5.5 percent — 3.3 percent slower than during the past 20 years. Subramanian also estimates that China will surpass the EU by 2030 in terms of its GDP, and yet its purchasing power will only be half that of the U.S. This will by any means diminish the role that China is playing in the international arena. However, its economy has become a part of the global finance system and remains heavily dependent on the overall situation in global markets.

For a couple of decades China has been America’s major creditor and has invested billions of dollars into U.S. real estate, while its currency remains pegged to dollar. Beijing behaves in a similar manner in Europe: It is buying monetary obligations from the governments of Spain, Greece and Italy. In this way China expands its global influence, at the same time becoming more dependent on the economies of these countries.

The criticism that Beijing expressed toward Washington during the budget deficit crisis should not be seen as an attack on the U.S., but rather assessed as an expression of fear and panic over its own status. Basically, this situation has revealed that the sunset of the West would bring China down instead of bringing it victory. Suggestions by the People’s Bank of China for the White House to take all the necessary measures to rapidly solve the devaluation of the U.S. dollar only prove Beijing’s concerns. Besides, two years ago the Chinese government got openly concerned over Barack Obama launching Social Security reform. Beijing was once again worried about where the U.S. would get money from and how that would affect its budget deficit.

To sum up, the China-U.S. relations might not be perfect, yet it is at the best interests of both countries not to make matters worse. Despite the fact that these countries have adopted different political systems, ideologies and approaches to human freedoms and liberties, they remain economically interdependent. Economic instability in one would produce a chain reaction in the other, and that is wanted by neither China nor the U.S. The predictions by some political analysts about Chinese domination in the global arena will hardly come true in the near future. Its growing economy without a doubt adds volume to China’s voice while debating the world’s problems; nonetheless, China will not be able to catch up to and surpass the U.S. soon.

Chinese military potential should not be overestimated either. The country’s military spending is going up each year, but very often its arms are comprised of a mix of new technologies and old Soviet equipment; Variag aircraft carrier testing only supports this claim. It would not be impossible for China to attack its weaker neighbors or American military bases in South Korea or Japan. Nevertheless, the Chinese military might does not compare to American one: The latter possesses 11 aircraft carrier groups, which encompass more than just aircraft carriers and are equipped with the most recent military technology.

Finally, some of the Beijing officials might have engaged in somewhat aggressive rhetoric (for example, claiming that the South China Sea is a part of Chinese national interests’ zone), but it is highly unlikely that such rhetoric would lead to action. Such talks are only pushing some of the countries to turn to Washington, which already claims a number of allies in the region. Taiwan could serve as an example here. Not only does it have American support, but, as a reaction to Chinese aircraft carrier testing, has publicly announced about its new Hsiun Feng III anti-ship missiles, which had successfully destroyed the already mentioned Variag prototype. Thus, one could claim that theoretically possible conflicts between China and its neighbors would destabilize the region, yet it would also impede China’s stable economic growth, which remains Beijing’s priority.


JAV ir Kiniją galėtume laikyti dviem pasaulio galiūnėmis, tik viena jų kovoja su finansinės krizės sukeltomis problemomis ir siekia išsaugoti savo dominavimą pasaulio politinėje arenoje, o kita toliau vykdo sėkmingą ekonominę plėtrą, kartu stiprindama ir savo karinius pajėgumus. Iš esmės tokią nuomonę buvo galima susidaryti stebint vasarą vykusias demokratų ir respublikonų diskusijas JAV Atstovų rūmuose ir Senate, kai buvo sprendžiamas šalies biudžeto deficito klausimas. Ir nors Vašingtonui pavyko išvengti „ekonomikos Armagedono“ ir pakelti šalies skolinimosi ribą nuo 14,3 iki 16,7 trilijonų dolerių, tai sukėlė nelauktų pasekmių. Reitingų agentūra „Standard & Poor‘s“ pirmą kartą sumažino JAV skolinimosi reitingą vienu laipteliu – nuo aukščiausio AAA iki AA+, bet tai sukėlė didelę kitų didžiųjų valstybių kritiką Baltųjų rūmų vykdomos ekonominės politikos atžvilgiu.

Savo ruožtu Kinija, kuri yra didžiausia JAV kreditorė, sukritikavo Vašingtono „trumparegiškumą“, o valstybinės naujienų agentūros „Xinhua“ išplatintame komentare nevengta ir dar aštresnės kritikos: „Dienos, kai prasiskolinęs Dėdė Semas galėjo laisvai švaistyti svetur pasiskolintus pinigus, atrodo, jau suskaičiuotos. „Standard & Poor‘s“ sprendimas pasauliniams investuotojams atskleidžia bjaurią tiesą.“ Kartu Pekinas paragino pasaulį įsivesti naują rezervinę valiutą ir sugalvoti tarptautinį JAV dolerio problemų priežiūros mechanizmą. Visus šiuos įvykius Vašingtone lydėjo ne tik griežta Kinijos kritika, bet ir pirmieji lėktuvnešių bandymai jūroje, leisiantys Pekinui plėtoti lėktuvnešių statybos programą. Pati Kinija lėktuvnešių kol kas nestato, o rugpjūčio 10 d. bandymai jūroje vyko su perdirbtu rusų lėktuvnešiu „Variag“, kuris buvo nupirktas iš Ukrainos 1998 m. be ginkluotės bei navigacijos sistemos ir ilgą laiką buvo naudojamas kaip plaukiojantis kazino. Tačiau Kinija šiuo metu tobulina naikintuvą J-15, kuris yra atnaujinta rusų lėktuvnešiams skirto denio naikintuvo Su-33 versija.

Šie Kinijos veiksmai sukėlė nepasitenkinimą Vašingtone: jis paragino Pekiną siekti didesnio atvirumo bei skaidrumo karinio bendradarbiavimo srityje. Reikėtų prisiminti, kad ne itin skaidrus incidentas įvyko šių metų pradžioje, kai JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso viešnagės Kinijoje metu buvo išbandytas naujas, radarams nematomas kinų naikintuvas J-20. Nors Kinijos gynybos ministerija teigia, kad Pekinas nesiekia dominuoti karine jėga, o lėktuvnešių statybos programa skirta tik valstybės gynybos pajėgumams stiprinti, šalies karinis biudžetas kasmet auga ir praėjusiais metais pasiekė 91,5 milijardo dolerių. Pasak Jungtinių Valstijų gynybos departamento išplatintos pažymos, Kinija iki 2020 m. gali pasiekti savo tikslą ir sukurti modernias karines pajėgas, kurios būtų orientuotos į galimus karinius veiksmus Rytų Azijos regione[i]. Šiuo atveju nerimą kelia tai, kad didėjanti Pekino karinė galia gali sukelti įtampą santykiuose su kitomis regiono valstybėmis, su kuriomis Kinija turi teritorinių ginčų, pirmiausia su Taivanu, kurį Pekinas laiko savo teritorijos dalimi. Pastaraisiais metais aštrėja ir Kinijos santykiai su Japonija, Filipinais, Vietnamu bei Pietų Korėja.

Visa tai leidžia kelti klausimą: ar Kinijos dominavimo era jau prasidėjo? Kaip tvirtina Petersono tarptautinės ekonomikos instituto (Peterson Institute forInternational Economics) ekspertas Arvindas Subramanianas, Kinijos ekonomikos augimo tempas per ateinančius du dešimtmečius šiek tiek sulėtės, pajamos vienam žmogui vidutiniškai didės 5,5 proc., ir tai bus 3,3 proc. mažiau negu pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Anot A. Subramaniano, Kinija iki 2030 m. pagal BVP apimtį pralenks Europos Sąjungą, tačiau jos perkamoji galia bus du kartus mažesnė nei JAV. Nors tai ir nesumažins Kinijos vaidmens tarptautinėje arenoje, tačiau jos ekonomika per paskutinius du dešimtmečius tapo globalios finansų sistemos dalimi ir yra smarkiai priklausoma nuo bendros situacijos pasaulinėse rinkose.

Per kelis pastaruosius dešimtmečius Kinija ne tik tapo didžiausia JAV kreditore, bet ir investuoja milijardus dolerių į nekilnojamąjį turtą Valstijose, o jos valiuta jau dvidešimt metų yra susieta su JAV doleriu. Panašiai Pekinas elgiasi ir Europoje: superka Ispanijos, Graikijos, Italijos vyriausybių obligacijas. Taip Kinija įgyja daugiau įtakos, tačiau kartu tampa priklausoma nuo šių valstybių ekonominės padėties.

Kinijos išreikštą kritiką Vašingtonui biudžeto deficito krizės akivaizdoje reikėtų vertinti ne kaip norą įgelti Jungtinėms Valstijoms, bet kaip baimę ir paniką dėl savo pačios padėties. Iš esmės ši situacija parodė, kad „Vakarų saulėlydis“ Pekinui atneš ne pergalę, o pralaimėjimą. Tai liudija ne tik Kinijos centrinio banko vadovo raginimas Baltiesiems rūmams imtis visų reikiamų veiksmų sprendžiant biudžeto deficito ir dolerio nuvertėjimo problemą, bet ir situacija, susiklosčiusi prieš dvejus metus, kai JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė apie sveikatos apsaugos reformos pradžią. Tuomet Pekino vyriausybė atvirai susirūpino, iš kur Baltieji rūmai gaus pinigų reformai įgyvendinti ir kaip tai atsilieps biudžeto deficitui.

Apibendrinant galima teigti, kad nors dvišaliai JAV ir Kinijos santykiai nėra tobuli, abi valstybės yra suinteresuotos, kad jie dar labiau nepablogėtų. Šiose šalyse yra skirtingos politinės sistemos, jos vadovaujasi skirtingomis ideologijomis bei požiūriais į žmogaus teises ir laisves, tačiau kartu yra ekonomiškai priklausomos viena nuo kitos. Ekonominis nestabilumas vienoje sukeltų grandininę reakciją kitoje, o to nenorėtų nei Pekinas, nei Vašingtonas. Taip pat vargu ar artimiausioje ateityje išsipildys daugelio politikos apžvalgininkų prognozės apie Pekino viešpatavimą pasaulio politiniame gyvenime. Nors stiprėjanti Kinijos ekonomika suteikia jai svaresnį balsą sprendžiant pasaulio politines problemas, pasivyti ir pralenkti JAV Pekinui artimiausioje ateityje nepavyks.

Nereikėtų pervertinti ir Kinijos karinio potencialo augimo. Šalies karinis biudžetas kasmet didėja, tačiau dažnu atveju jos ginkluotę sudaro senos sovietinės technikos ir naujų technologijų lydinys (tą rodo ir lėktuvnešio „Variag“ bandymai). Nors Kinija ir galėtų suduoti karinį smūgį savo silpnai ginkluotoms kaimynėms ar JAV karinėms bazėms Pietų Korėjoje ar Japonijoje, dabartinis jos karinis potencialas neprilygsta JAV potencialui: pastarųjų dispozicijoje yra vienuolika lėktuvnešių grupių ir visas jas sudaro ne vien tik lėktuvnešiai. Be to, šios grupės yra aprūpintos naujausia karine technika.

Galiausiai, nors paskutiniu metu iš kai kurių aukštų Pekino vyriausybės pareigūnų lūpų pasigirsta kovinga retorika (pavyzdžiui, kad Pietų Kinijos jūra yra Kinijos nacionalinių interesų zona), vargu ar nuo retorikos bus pereita prie veiksmų. Tokie Kinijos valdžios pasisakymai tik dar labiau skatina kai kurias regiono šalis nukreipti savo žvilgsnį į Vašingtoną, ir taip turintį regione nemažai sąjungininkų. Kaip pavyzdį galėtume nurodyti Taivaną: jis ne tik turi JAV palaikymą, bet ir, reaguodamas į Kinijos atliekamus lėktuvnešio bandymus, rugpjūčio mėnesį viešai pristatė priešlaivines sparnuotąsias raketas „Hsiung Feng III“, kurios per bandymus sėkmingai sunaikino „Variag“ prototipą. Todėl galima teigti, kad teoriškai įmanomi Kinijos ir jos kaimynių konfliktai destabilizuotų regioną, tačiau kartu tai turėtų ir skaudžių pasekmių tolesniam stabiliam Kinijos ekonomikos augimui, kuris kol kas yra svarbiausias Pekino prioritetas.
This post appeared on the front page as a direct link to the original article with the above link .

Hot this week

Australia: Trump and Xi’s Beijing Summit Must Confront the AI Cold War

Israel: Partnership or Dependence? The Danger behind the American Embrace on Iran

India: Power and Pageantry: Ten Things to Expect from the Trump-Xi Summit

South Africa: UN Security Council’s Veto Powers Bite the US Back

Topics

India: Power and Pageantry: Ten Things to Expect from the Trump-Xi Summit

Egypt: The Xi-Trump Summit in Beijing

Cuba: Economic Coercion and Naval Threat: the Siege on Cuba’s Self-Determination

Australia: Trump and Xi’s Beijing Summit Must Confront the AI Cold War

Austria: Putin’s Phony Parade Passes without Incident Thanks to Trump

Related Articles

China: US Diplomatic Hypocrisy Laid Bare

China: Tricks of US, DPP Authority Cannot Fool Lithuanian People

Latvia: Lithuanian Politicians Call on EU To Include Corruption Crimes into Magnitsky Act

Lithuania: U.S. Presidential Election Campaign: Optimism Low

Lithuania: U.S. Aiming at Military Presence in Georgia