Ar jau atėjo Amerikos sutemos?
Tapo madinga kalbėti bei rašyti apie Jungtinių Valstijų kaip supervalstybės galą. Girdi, Amerikos, biudžeto deficitas, šalies reitingo nuvertinimas bei Amerikos valdžios ginčai dėl skolos ribos padidinimo aiškiai rodo ir Jungtinių Valstijų ūkines, ir politines problemas. Taip, šie klausimai yra rimti ir rodo, jog tiek Amerikos politika, tiek ūkis turi rimtų problemų.
Tačiau, ar jos yra mirtinos ir ar jau į pasaulio lyderio pozicijas išsiveržė Kinija ar Europos Sąjunga? Vargu. Visų pirma skolos ribos padidinimo problema sukurta pačių Amerikos politikų rankomis, tų, kurie atėjo į Kongresą su populistiniu šūkiu „Mažiau valdžios kišimosi ir mažiau mokesčių.“
Tačiau vadinamasis Tea Party judėjimas, galėjęs dirbtinai atvesti Ameriką į bankrotą, po bekompromisių debatų Kongrese labai stipriai prarado populiarumą. Tai visų iš niekur į politiką atėjusių politikierių dalia. Nesvarbu, ar tai būtų Amerika, ar Lietuva.
Sunku patikėti, jog ateityje amerikiečiai rinksis rinkos populistus, patyrę ant savo kailio rinkos populizmo poveikį. Tai yra ką realiai kiekvienam, išskyrus pačius turtingiausius, reikš valstybės išlaidų mažinimas, nedidinat mokesčių turtingiesiems. O reikš, jei kam nors neaišku, didėjantį nedarbą bei valstybės programų karpymą.
Amerika prarado trijų AAA reitingą. Dabar Jungtinės Valstijos, jeigu tikėti vertinimo agentūros „Standards and Poors“ vertinimu, yra labai netoli Estijos, o Ameriką lenkia, sakykim, kad ir Suomija. Tačiau realiame gyvenime yra kiek kitaip. Užtenka Amerikos biržoms smukti, ir visos pasaulio biržos eina į dugną, taip pat ir tų šalių, kurios turi geresnius kredito vertinimus, nei kad Amerikai priskiria „Stadards and Poors“. Kodėl taip pasaulio biržos nereaguoja į, sakykim, Švedijos akcijų svyravimus? Atsakymas yra labai paprastas – todėl, jog Jungtinės Valstijos ir toliau lieka pasaulio finansų sostine, nesvarbu, kiek dolerių ar Amerikos akcijų yra nusipirkusios kitos šalys, sakykim, kad ir Kinija.
Dauguma pasaulio ekonomistų bei politikos apžvalgininkų pripažįsta, jog Europos Sąjungos ūkio problemos yra daug rimtesnės nei Jungtinių Valstijų. Tiek Amerikos, tiek Europos politikai ūkinėms problemoms spręsti taiko tą patį metodą – biudžeto išlaidų karpymą. Ir vienoje, ir kitoje Atlanto pusėje daug negalvojama, kokias socialines pasekmes turės ši politika. Tačiau net ir vykdydama šią politiką, Amerika turi pakankamai pranašumų.
Jungtinės Valstijos yra vieninga valstybė, kuri monetarines priemones gali taikyti visoje šalyje. Tuo metu Europos Sąjungos vadovybė, palyginus su ta galia, kurią turi nacionalinės valstybės, yra bejėgė. Užtenka Vokietijos ar Prancūzijos nepritarimo ir jokios priemonės neįsigalios. Tokių galių neturi nei Teksasas, nei Arizona, nei Aliaska.
Be to, pats Europos Sąjungos piniginis vienetas euras yra labai nesenas. Praktiškai tai yra Vokietijos markė, primetusi žaidimo taisykles visai euro zonai. Nesenas euro entuziazmas, ant kurio bangos eurą priėmė tokios sąlyginai atsilikusios šalys kaip Graikija ar Portugalija, duoda labai nemalonius rezultatus. Jau nekalbant apie tai, jog, pasirodo, dideles problemas turi Italija bei Ispanija.
Sunku pasakyti, kaip toliau vystysis Europos Sąjungos ūkis, nes iš Sąjungos vadovų labai neapibrėžtų kalbų sunku ką nors suprasti – ar yra kokia nors ilgalaikė strategija, kokia ji yra, o ir bendrai kas iš tikro vyksta Europos Sąjungos ūkiuose.
Dažnai kalbama, jog Jungtinių Valstijų bei Europos vietą beveik neišvengiamai užims Kinija. Tačiau Kinija ne mažiau, o gal net daugiau priklauso nuo Vakarų nei Vakarai, tarp jų ir Jungtinės Valstijos, nuo Kinijos. Kinija laikosi ir konkuruoja pigia darbo jėga bei Vakarų investicijomis, nes Vakarų bendrovės, be abejo, gamina ten, kur pigiau. Bet Kinijoje darbo jėga taip pat brangsta ir po kurio laiko, Kinijos, kaip pigios darbo jėgos, patrauklumas, mažės. Žinoma, niekas netrukdo Kinijai sukurti savo bendrovių, kurios konkuruotų pasaulio ekonomikoje, kaip po karo padarė Japonija.
Tačiau pokarinė Japonija ir dabartinė Kinija iš esmė skiriasi jau vien tuo, jog Kiniją valdo komunistų partija, nepasiruošusi, atrodo, jokiomis sąlygomis savo valdžios monopolio atiduoti. Žinoma, Kinija turi senas imperinio valdymo tradicijas, bet komunistų valdymas tik menkas laikotarpis tūkstantmetėje šalies istorijoje. Yra ir kitas ekonominis Kinijos ypatumas – Kinijoje, palyginus su Vakarais, neproporcingai didelį gyventojų skaičių sudaro valstiečiai. Kaip susidoros su šia problema Kinija, sunku nuspėti.
Taigi visi Amerikos konkurentai turi rimtų problemų. Vašingtonas savo problemas išspręstų gan lengvai, jei atsirastų sutarimas bei politinė valia. Istorija rodo, jog lemiamais momentais Amerikai tokios valios užteko. Kodėl dabartinė krizė turėtų būti išimtis?
No this does not mean it is the end of America but the proof that our Constituition is at work. Our constitutions designed our government to be slow and inefficent to prevent prower struggles and right now Obama and his democrats are the power that is abussing its control and now that the Republican party with help of the Tea Party is ready to throw out Obama and get ready for the 2012 election. The debt trouble is proof of the is president’s inability to power the nation and his inexpirance to be able to reach across the issle to the repubican party. Keep in mind that the repubicans are for small government and small taxes/burdens on the people where democrats are for health care, paying for the people who can’t work, high government, and high taxes for almost anyone who makes more the minnium wage. This is the politics in our country, so this does not mean the end of America but proof the our system is still working as designed by our Constituion to be slow and inefficent.